„Jis išgelbėjo šimtus gyvybių“ – gydytojo iš JAV Tomo Catena atveju tai nėra retorinis perlenkimas, bet ko gero priešingai. Gegužės 28 dieną „Auroros fundacija žmonijos žadinimui“ jam įteikė savo antrąją nominaciją: 100 000 dolerių premiją asmeniškai ir teisę paskirstyti milijoną dolerių savo nuožiūra humanitarinėms organizacijoms.
Nuo 2008 metų Tomas Catena nuolatos darbuojasi pietų Sudane, Nubos kalnuose, teritorijoje, kurioje, iki nepriklausomybės 2011 metais, Sudano prezidentas Omaras Bashiras buvo kaltinamas vykdantis baisų ir nežmogišką genocidinį valymą. Deja, Pietų Sudanui įgijus nepriklausomybę ir tapus atskira valstybe nuo Sudano, karas nenurimo, virto pilietiniu karu tarp didžiausių genčių. Dėlto prieš pora dienų buvo paskelbta apie tai, jog šiuo metu Pranciškaus vizitas neįmanomas, nors popiežius norėjo ten vykti ir yra parodęs, jog nebijo važiuoti ir ten, kur nėra saugumo: kaip kad į Centrinę Afrikos Respubliką, kurioje dar neatšalo pilietinio karo židiniai.
Nubos kalnų regione yra per 750 000 gyventojų ir Tomas Catena keletą metų buvo vienintelis reguliariai čia dirbantis chirurgas ir tuo pat metu visų kitų medicinos atšakų ekspertas, nes kitų beveik nėra.
Kai prasidėjo karas, pasakoja gydytojas, daugumos humanitarinių organizacijų darbuotojai, jų buvo daug, pasitraukė. Jis nusprendė likti, kaip pora slaugių ir kunigas. „Visi mes pajautėme tą patį dalyką: žmonėms čia šiuo metu mūsų reikia labiausiai“, sakė jis.
Keletą kartų daktaro Catena ligoninę – tai keli ilgi pastatai dykumoje, kuriuose stovi keli šimtai lovų ar gultų, kur vanduo ir elektra jau yra geros sąlygos, nekalbant apie modernias medicinos technologijas – aplankę žurnalistai videoreportažuose ir straipsniuose pasakojo jo darbą: po kelias operacijas kasdien, tarp jų padedant gimti kūdikiui, apžiūrint maliarijos ligonį, nuo bado nusilpusią moterį. Žmonės, kurie atgabenami operacijoms dažnai yra karinių veiksmų aukos civiliai, su visomis įmanomomis baisiomis žaizdomis nuo šūvių, bombų, sprogimų, mečečių, skeveldrų ir apdegimų, pradedant nuo kūdikių ir baigiant seneliais. Daugybės daktaras Catena negalėjo išgelbėti, jie mirė čia pat ar po kelių dienų, tačiau daugybė išliko gyvi, nes jis jiems padėjo. Yra dienų, kai šis gydytojas apžiūri keletą šimtų žmonių. Operacijų skaičius viršija tūkstantį per metus, dažniausiai padedant tik jo paties apmokytiems slaugams. Vargu ar reikia pridurti, kad operacijos vyksta bet kuriuo paros metu ir bet kurią savaitės dieną. Kelis kartus buvo bombarduota ir jo ligoninės teritorija.
Kai nutinka tokie dalykai, - kalbėjo jis vienam jį Sudane aplankiusiam žurnalistui, - norisi pasakyti: leiskite man daryti bet kokį kitą darbą. Leiskite man būti buhalteriu, nes knygos nekraujuoja, žmonės nemiršta, turi tik rašinėti skaičius. O smegenys paprasčiausiai dega. Bet kažkas vėl sugrąžina atgal. Išgyja vienas vaikas. Išgyvena tas, kur nelaukei. Tada sakai sau – žmogau, subręsk ir daryk darbą, kuri turi daryti.
Tomas Catena į Sudaną, tuomet dar tik laikinai, atvyko 2000 metais, kaip pasaulietis misionierius, siųstas JAV Katalikų medicininės misijos. Aplinkybės taip susiklostė, kad čia ir liko, atsisakydamas pasiturinčio mediko perspektyvos savo šalyje. Tiesa, ir Sudane jis gauna palyginus nemažą šalyje algą – apie 350 dolerių per mėnesį. Už pensijos planą ar sveikatos draudimą reikia mokėti atskirai. Gailestingumo Motinos ligoninę, kurioje dirba, pats padėjo įsteigti. Savo jėgomis išugdė keliasdešimt padėjėjų ligonių priežiūroje ir prie operacinės stalo, džiaugdamasis, jog neseniai pavyko pasamdyti kitą mediką.
„Aš iš tiesų jaučiuosi pašauktas tarnauti čia ir tikiu, kad mūsų gerasis Viešpats duoda jėgų tęsti darbą“; „Aš manau, kad esame susiję kaip žmogiškos būtybės, nepriklausomai nuo rasės ar religijos. Iš mano perspektyvos esame visi Dievo vaikai, būtume krikščionys, musulmonai ar ateistai. Ir mes turime pareigą rūpintis broliais“; „Privalumai man buvo suteikti nuo pat gimimo. Mylinti šeima, puikus išsilavinimas. Man tai įpareigojimas, kaip krikščioniui ir kaip žmogiškai būtybei, padėti“, yra sakęs gydytojas, kurio diena prasideda nuo ankstyvų šventųjų Mišių.
Apie jį dokumentinių filmų iš karo zonų kūrėjas Andrew Berends yra pasakęs: „iš visų mano sutiktų žmonių Tomas Catena yra arčiausiai šventojo“. Garsus liberalių pažiūrų New York Times žurnalistas Nicholas Kristof, dviejų Pulitzerio premijų laureatas, savo straipsnyje apie Tomą Catena pakomentavo taip: „yra daug sekuliarių pagalbos darbuotojų, darančių herojišką darbą. Tačiau žmonės, kuriuos aš per daug metų sutikau neįmanomose vietose, kaip Nuba, iš kurių kiekvienas protingas paspruko, yra neproporcingai neprotingi dėl savo tikėjimo“ – ir todėl lieka, kai visi kiti išvyksta. (Vatikano radijas)
